gallery

Tradicinis lietuvių Kūčių stalas – senoviniai receptai

Kiekviename Lietuvos etnografiniame regione šeimininkės Kūčių vakarui gamindavo tik tam kraštui būdingus patiekalus. Kai danguje sužibdavo vakarė žvaigždė prie Kūčių stalo sėsdavo mūsų protėviai – kuo jie vaišindavosi?

Žemaitiška spirgynė (arba kitaip dar vadinama kanapinė)

Šiam mirkalui pagaminti reikia saujos kanapių ir saujos sėmenų sėklų.

Sėklas gerai pakepiname visiškai sausoje keptuvėje ir paliekame atvėsti. Atvėsusias sėklas sumalame kavamale arba sutriname rankiniu trintuvu iki vientisos masės. Dedame druskos (galima pagardinti ir juodaisiais pipirais), viską išmaišome ir – patiekalas paruoštas!

Kanapinė patiekiama su karštomis bulvėmis, kurios valgomos mirkant jas į spirgynę.

Kūčių košės: grucė ir kiunkė

senoviniai Kūčių patiekalai

Tradicinis Kūčių vakaro patiekalas senovėje buvo įvairios grūdų, bulvių, žirnių košės.

Grucė arba dar kūčia vadinama košė – tai senas tradicinis lietuvių Kūčių valgis. Ši košė buvo verdama iš stambių miežinių (perlinių) kruopų, į kurią dar šeimininkės dėdavo aguonų su medumi, likusio nuo aguonpienio. Kruopas šeimininkės užpildavo vandeniu ir laikydavo per naktį, kad išbrinktų. Kitą dieną grucę virdavo apie pusvalandį, išvirtas kruopas nuliedavo šaltu vandeniu ir įmaišydavo aguonų su medumi.

Kiunkė – žirnių ir bulvių košė. Šiam patiekalui šeimininkės atskirai išvirdavo žirnius ir nuskustas bulves. Išvirusias bulves sutrindavo, žirnius tik apgrūsdavo. Viską dėdavo į vieną puodą ir grūsdavo drauge, tačiau taip, kad žirniai liktų apysveikiai. Valgydavo su raugintais kopūstais, „cibuliene“, silkėmis, žuvimis. Ši košė buvo tradicinis žemaičių Kūčių stalo valgis.

Avižų kisielius

Avižų kisieliui pagaminti reikia apie 0,5 kg stambių avižinių dribsnių,1,5 l vandens,
juodos ruginės duonos plutelės, druskos, cukraus.

Gaminimas:

Avižinius dribsniai suberiami į puodynę arba kitą didesnį indą, užpilami drungnu vandeniu, kad pilnai apsemtų, išmaišomi ir įdedamai juodos ruginės duonos plutelė. Indą uždengti drobele arba medžiagine servetėle ir 1-2 paras laikyti kambario temperatūroje. Stebėti, kad masė įrūgtų, bet neperrūgtų.

Po dienos ar dviejų gautą masę reikia perkošti per sietą, užpilti dar apie 1 l vandens , išmaišyti ir darkąrt perkošti. Tuomet skystis supilamas į puodą, įdedamas žiupsnelis druskos ir cukraus pagal skonį ir maišant užverdama. Sumažinus ugnį ir, nuolat maišant, kisielių reikia pavirti keletą minučių, kol ima tirštėti.

Karštas avižų kisielius būdavo patiekiamas indeliuose su su aliejuje kepintais svogūnais, sėmeų druska, karštomis virtomis bulvėmis.

Atšaldytas – būdavo maišomas su spanguolių kisieliumi, aguonų pienu.

Žamaitijoje Kūčių stalui būdavo gaminama cibulynė iš ant žarijų skrudintų silkių, svogūnų ir vandens.

Cibulynė gaminama taip: silkes su galvomis nuplauname, sausai nušluostome ir storai suvyniojamei į švarų popierių. Kepame ant žarijų, galima silkes pamėginti gerai paskrudinti ir keptuvėje, tuomet nereikia jų vynioti į popierių. Iškepus nuo silkės nuimame popierių, išimame kaulus, supjaustome gabaliukais ir sudedame į virintą atšaldytą vandenį. Palaikome 1-2 valandas. Pagardiname pipirais, griežinėliais supjaustyto svogūno, šiek tiek acto. Tokią sriubą žemaičių šeimininkės patiekdavo šaltą su karštomis bulvėmis, išvirtomis su lupenomis.