Tėvų tipai: „sraigtasparniai“ ir „žoliapjovės“
Dėl savo vaikų tėvai gali tapti tikrais liūtais, pasirengusiais apginti mažylius nuo bet kokių pavojų ir suteikti jiems viską, ko patys vaikystėje neturėjo. Beatodairiška tėvų meilė, perdėta globa ir kontrolė gali turėti rimtų pasekmių vaikui.
Tėvai sraigtasparniai
Kartais tėvų meilė ir rūpestis perauga į paranojišką norą apsaugoti vaiką nuo bet kokių grėsmių ir už jį išspręsti visas problemas. Žinoma, toks rūpestis dar lopšyje gulinčiam kūdikiui yra savaime suprantamas ir natūralus. Tačiau, būna tėvų, kurie už savo vaikus yra pasirengę priimti sprendimus ir lydėti juos už rankos net tik į darželį ar pirmąją klasę, bet ir į universitetą. Tokius perdėtai globėjiškus Y kartos vaikų tėvus JAV universitetų dėstytojai „pakrikštijo“ tėvais sraigtasparniais.
Šis terminas atsiradęs prieš keletą dešimtmečių, kai auganti ekonomika, naujos technologijos ir nuolat greitėjantis gyvenimo tempas, ėmė keisti ir šeimų gyvenimą. Tėvai, stengdamiesi savo vaikams suteikti visa, kas geriausia, neretai persistengia ir savo atžaloms nebepalieka beveik visiškai jokios laisvės.
Tėvai sraigtasparniai nuolat sklendžia virš savo vaikų galvų pasirengę bet kurią akimirką juos apsaugoti nuo pavojų, net jei jų ir nėra.
Paskaičiuota, kad dabartiniai vaikai 90 % savo laiko praleidžia „saugioje“ namų aplinkoje. Bet prisiminkime, kokia buvo 7-ame – 8-ame dešimtmetyje gimusių vaikų kasdienybė: į mokyklas jie vaikščiodavo savarankiškai, grįžę po pamokų eidavo žaisti į kiemą su draugais ir laukdavo, kol iš darbo pareis tėvai. Šiandien daugelis tėvų savo vaikus patys nuveža į mokyklas, kol jiems sukanka …18 metų, pasirūpina, kad po pamokų jiems nestigtų įvairios veiklos būreliuose ir kitokiuose užsiėmimuose, aktyviai bendrauja su mokytojais apie vaiko pažangą, o grįžę namo dar ir padeda paruošti namų darbus. Be tėvų sraigtasparnių žinios vaikas negali žengti nė žingsnio ir net jei mažylis paliktas namuose su aukle, jį stebi tėvų įmontuotos slaptos kameros.
Išleisdami savo vaiką pažaisti į kiemą, mamos ir tėčiai sraigtasparniai nenuleidžia akių ir nuolat rūpinasi, ar jų atžalai kieme bus saugu, ar kiemo draugai – „padorūs“ vaikai, ar mažylis išteptas kremu nuo saulės, ar dėvi kepurę ir pirštines ir pan.
Kitaip tariant, šio tipo tėvai visuomet pasirengę vaikui užrišti bintą dar prieš įsipjaunant pirštą. Jiems atrodo, kad jų vaikas vis dar nėra pasiruošęs gyventi žiauriame pasaulyje ir susidoroti net su menkiausiais iššūkiais. Tėvams sraigtasparniams atrodo normalu, kad savo 8-metį vaiką vis dar verčia važiuoti dviračiu su pagalbiniais ratukais, o iškilus menkiausiam konfliktui mokykloje, tuoj pat skambinti mokytojui ar klasiokų tėvams.
Tėvai žoliapjovės
Panašiai elgiasi ir tėvai – žoliapjovės, kurie negaili laiko ir pastangų nušluoti nuo vaiko kelio visas įmanomas kliūtis ir planuoti jo žingsnius gerokai į priekį. Šiuo atveju veiksmas persikelia iš vaikų žaidimo aikštelės į mokyklą ar net universitetą. Tėvai žoliapjovės pasirengę dėl savo vaiko išspręsti visas problemas ir nutiesti kelią į sėkmingą karjerą. Šio tipo tėvai dažnai savo vaikams samdo korepetitorius, lankosi pas mokytojus ar dėstytojus, pasiteirauti apie savo atžalos pažangą ar užglaistyti kilusias problemas.
Už tokių tėvų pečių vaikas galbūt ir jaučiasi saugiai, tačiau ar tai padės jam gyvenime, jei užaugs neturėdamas progos pats kovoti už save ir mokytis iš savų klaidų? Dažniausiai tokių tėvų vaikai tampa nesavarankiški, priklausomi ir jaučiasi nepilnaverčiais, nes nesugeba išspręsti savo problemų savarankiškai.
Tėvų sraigtasparnių ir žoliapjovių vaikai dažniau kenčia nuo depresijos ir nerimo, jiems sunkiau sekasi bendrauti ir yra mažiau motyvuoti siekti savo tikslų. Vaikai, kurių tėvai vejapjovės „nušienauja“ šviesų, tiesų kelią į ateitį, dažnai patys nežino, ko siekti savo gyvenime, nes viską už juos nusprendžia tėvai.
Vaikams nuo mažų dienų svarbi tėvų parama ir paskatinimas, bet ne mažiau svarbi ir laisvė priimti sprendimus savarankiškai ir galimybė mokytis iš savo klaidų. Nesistenkime iš vaikų kelio nustumti visų net pačių mažiausių akmenėlių, už kurių jie gali užkliūti. Suteikime jiems galimybę kartais pabūti vieniems – taip skatinsime jų kūrybiškumą. Nebijokime išleisti į išvykas su klase – tai padės vaikui praplėsti akiratį, išmokti bendrauti su kitais, labiau pasitikėti savimi ir tapti savarankiškesniais.
Būti gerais tėvais – tai nereiškia, jog turime sekti savo vaikus kiekviename žingsnyje, visuomet ir visur būti šalia ir mėginti nugyventi jų gyvenimą. Jei norime užauginti atsakingus, tvirtai ant žemės stovinčius vaikus, nereikia bijoti jiems ant pečių užkrauti šiek tiek atsakomybės.