gallery

Šeimos atostogos Ispanijoje. Granada

Granada. Arba Santa Fė, į kurį kažkas pernešė mūsų viešbutį

Vingiuota magistralė vis aukščiau kopia į Siera Nevada kalnus, turinčius 13 viršūnių, aukštesnių nei 3 km. Kai kuriose įkalnėse, rodos, mažatūrė mašinytė visai sustos, tačiau sunkiasvoriai sunkvežimiai, vos krutantys kelkraščiais, tuoj dingsta atgalinio vaizdo veidrodėlyje. Kelyje atsiranda kelio ženklų, įspėjančių laikytis saugaus atstumo sningant. Oras ima vėsti, akį traukia kalnų vaizdai, kartais nuskęsdami debesyse ar ūke.

Po valandos kelio pasiekiame Granadą, GPS lydi į viešbutį ir atveda į priemiesčio gatvę, kurioje, deja, nė vieno viešbučio nematyti. Po kelių minučių viešbutį Casa del Trigo, turėjusį būti Granados centre prie pat bažnyčios, aptinkame. Tik ne Granadoje, o už 11 km, jos vienu iš priemiesčių laikomu Santa Fė.

Iš pirmo žvilgsnio tai nuostabus mažutis miestelis ir viešbutis malonus, prie pat bažnyčios. Kaip ir buvo nurodyta aprašyme. Tik šeimyniniam kambarėlyje, kuris virto 4-iečiu, sugrūdus 4 lovas, beveik neįmanoma atidaryti lagamino. Palikus automobilį viešbučio garaže, į kurį su visa mašina reikia nusileisti klaustrofobiją keliančiu liftu, patirtus dienos nuotykius norisi aptarti prie taurės vyno ir sočios vakarienės.

Tad leidžiamės į trumpą kelionę po miestelį.

Santa Fė (šventoji dvasia) XV a. buvo vienas svarbiausių to laikotarpio Andalūzijos miestų, čia to paties amžiaus pabaigoje formaliai pasidavė maurai, iš čia į kelionę į Afriką katalikų monarchai išlydėjo Kolumbą. Kadaise didingas miestas, gynybine siena tarsi liūdesiu atsiskyręs nuo pasaulio, šiandien atrodo kiek apleistas, paliestas bedarbystės. Regis, tik pigių prekių parduotuvę čia turintis kinas klesti. Deja, apėjus beveik visą Santa Fė ir apžiūrėjus jo įžymybes, aptikome tik vieną kitą bariuką, siūlantį vyno, bet nieko tinkama vakarienei.

Dar viena kelionė į Granadą

Šalia viešbučio sustojo priemiestinis autobusas, vežantis į Granadą, tad vakarieniauti vykstame ten. Pirmą kartą šioje kelionėje teko pasinaudoti viešuoju transportu – per 15 minučių autobusu nebrangiai ir patogiai pasiekėm miestą,. Tas kelias dienas mašiną taip ir palikom garaže, nesukdami sau galvos dėl parkavimo, kurio kainos mieste svyruoja nuo 1,5 iki 2,55 EUR/h. arba apie 17 EUR parai. Vakare apšviestas maurų miestas palieka paslaptingą įspūdį. Rytą viskas atrodo kitaip. Žmonių gatvėse mažai, kavinukės dar tik atsidaro, tik studentų būreliai paskubom traukia link universiteto. Siauromis gatvelėmis pasiekiame įspūdingą Katedrą, už jos kvapai ir šurmulys nuneša į tikrą maurų pasaulį – turgų, kuris prieš 170 metų buvo sudegęs, bet šiandien jame vėl raibsta akys nuo margų rytietiškų prekių.

MAuru turgus
Maurų turgus
Cordoba muzikantai2
Gatvės muzikantai neįprastais instrumentais skleidžia mistišką muziką

Erdvesniame gatvės kampe įsitaisę gatvės muzikantai orą užpildo neįtikėtina muzika, kurią išgauna rankomis braukydami metalinį paviršių instrumentų, panašių į skraidančias lėkštes. Jei užsižiopsosi, nepajusi, kaip plačiais sijonais apsirėdžiusios moteriškės įbruks į ranką kažkur nuskabytą buksmedžio šakelę, ir trindamos pirštus ims prašyti „dinero“ (pinigėlio). Atrodo, kad ką tik buvęs Ispanijoje atsidūrei Maroke, iš kurio turgaus greit apsidairius norisi sprukti, kol nedingo piniginė. Toliau patraukiame į Plaza Nueva (Naująją aikštę), kuri beje yra viena seniausių mieste ir labai svarbi miestiečių gyvenime. Kadaise čia buvo rengiamos koridos, o šiandien vakarais joje pasirodymus rengia įvairūs gatvės artistai, muzikantai.

Iš aikštės pagaliau pasimato svarbiausias vizito į Granadą tikslas – Alhambra, Nasridų dinastijos statytas architektūros šedevras. Jis iškyla aukštai ant uolos, gerai apsaugotas apačioje tekančios Daro upės nuo bet kokio piešų antpuolio.

Šiandien rūmai vos atlaiko turistų šturmą – bilietus į karalių rūmus sezono metu privalu užsisakyti iš anksto internetu, o jei nepasiseks (dvi savaitės prieš kelionę – jau per mažas laiko tarpas gauti bilietą konkrečiai dienai į Nasridų rūmus), kur kas brangesnius bilietus galima įsigyti viešbutyje ar turizmo agentūroje.

Diena Alhambroje (Raudonoji tvirtovė – iš arabų k.)

Taip, ir visos dienos neužtenka apžiūrėti visai tvirtovei, kurią ant kalno pastatė XIV a. Granados sultonai iš Nasridų dinastijos. Tai iš tiesų nuostabaus grožio rūmai, kuriuose gausu architektūrinių stebuklų.

Prie kiekvienos kolonos norisi sustoti ir užvertus galvą tyrinėti kiekvieną centimetrą įmantrių smulkių raštų, kuriuose pavaizduoti mums nesuprantami musulmonų pasaulio simboliai.

Alhambros rūmų bokštai skendi žalumoje

Vaikštant po šiuos rūmus  galima sutikti vienos dienos karalienes ir karalius – jaunavedžius su palydomis, tradiciškai šią vietą lankančius savo vestuvių dieną. Pailsdavę nuo intrigų rūmuose Alhambros kilmingieji traukdavo pailsėti į nepaprasto grožio užmiesčio dvarą, Generalife. Tai tarsi rojus žemėje. Soduose iš tujų ir rožių suformuoti tuneliai ir labirintai veda link čiurlenančių fontanėlių ir baseinų, raižytos kolonos saugo nuo spiginančios vidudienio saulės, medžiuose čiulba paukščiai, gaivą teikia net laiptų akmeniniais turėklais sruvenantis vanduo ir toli horizonte matomos snieguotos kalnų viršūnės. Šiame parke net sultono žmona Zoraja žinojo, kaip pasislėpti su savo simpatija nuo tarnų akių. Vėlesniais laikais, kai Granadą valdė taip vadinami Katalikų monarchai, Alhambroje vėl užvirė naujos statybos, kurios su pertraukomis vyko nuo XVI a. iki pat XX a. Karolis V norėdamas nuolat grožėtis maurų architektūros šedevru, įsakė pastatyti naujus rūmus, tam prireikė net dalį maurų statinių nuardyti. Šiandien čia veikia Ispanijos islamo muziejus. Per prancūzų okupaciją, Napoleonas įsakė tvirtovę susprogdinti, laimei nukentėjo tik jos dalis… Net ir negavus bilietų į Nasridų rūmus, pusdienį tikrai galima puikiai praleisti šalia esančiuose Generalife soduose. Birželį arba liepos pradžioje čia organizuojama daug tarptautinio šokio ir muzikos festivalio renginių. Dar daugiau informacijos apie Alhambrą galima rasti čia.

Ispaniškos gitaros garsai lydi vaikštančius senomis Granados gatvėmis

Albaicin – paslaptingas maurų rajonas

Vakarop einame pasivaikščioti į vieną seniausių Grandos rajonų – Albaicin, kurį XIII a. įkūrė maurai, o neseniai jis buvo įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašus. Tarsi Granadai dedikuotame Federico Garcia Lorcos eilėraštyje einame iš Elviros gatvelės link Alhambros. Kažkokia ypatinga bohemiška dvasia sklando šiame rajone – galima pastebėti, kad čia gyvena daug jaunimo, o gyvenimo būdas visai nepanašus į didmiesčio: vidury gatvės vaikai su savo tėvais spardo kamuolį, kitoje gatvėje prie Daro upės muzikantų grupelė surengė tikrą gyvo garso koncertą, į kurį nors trumpam įsitraukia kiekvienas praeivis.

Kadaise Albaicine buvo net 30 mečečių, vėliau daugelis pastatų ir katalikų bažnyčių pastatyta ant maurų statinių pamatų, o iš minaretų buvo padarytos varpinės.

Kaip gi be flamenko?

Dienos kelionę smagu baigti vienoje iš kavinukių prie Daro upės su nuostabiu vaizdu į apšviestus Nasridų rūmus, stūksančius ant stačios uolos viršuje. Arba galima vakarą skirti flamenko šou. Granada – tai vienas iš miestų, garsėjančių šia unikalia Andalūzijos meno rūšimi, kurios pradininkai, kaip manoma, buvo čigonai. Po trumpos kelionės autobusu nuo Alhambros Generalife sodų, galima pasiekti Sacromonte kalvą. Tai tarsi dangus ir pragaras: olos šlaitą išvagojusiose olose kadaise gyveno čigonai. Dabar čia turistams rengiami flamenko vakarai, o uolos viršūnėje įsikūręs benediktinų vienuolynas, kuriame saugomi Granados globėjo šv. Cecilijaus palaikai. (daugiau informacijos galima rasti čia.