Tėvai ir vaikai
Kokie jūsų santykiai šeimoje? Autoritetiniai, autoritariniai ar liberalūs?
Ech, kartais atsidūstu pagalvojus, kad seniau, kai tėvas būdavo neginčijama šeimos galva, gal ir lengviau buvo gyvent. Jei tėvelis pasakė, kad bus taip, o ne kitaip, vaikai tikrai nepuldavo ginčytis ir prieštarauti ar eiti ieškoti kompromisų pas mamą, nes ir ji paprastai paklusdavo vyro sprendimui.
Šiandien dar vienas kitas senelis pasidalina savo prisiminimais su anūkais: “kaip tau dabar gerai, o va aš tavo metų būdamas basas žąsis ganiau ir laukus ravėjau, nei tokių žaislų, nei tiek daug laisvo laiko žaidimams neturėjau“.
Laikai pasikeitė – keičiasi ir tėvų bei vaikų santykiai šeimoje. Tėvams tapo norma, kad kas kartą su vaikais atėjus į parduotuvę jie zyzia nupirkti naują žaislą ar grįžusį po darbo tempia už rankos pažaisti. Vaikams reikia tėvų dėmesio ir jie jo visi skirtingai reikalauja, taip kaip ir kiekvieni tėvai randa skirtingus sprendimus dėmesio vaikams „deficitui“ kompensuoti: vieni perka naują žaislą, kiti eina su vaiku žaisti, treti … įsijungia televizorių, o savo atžalą išsiunčia pas kaimynus.
Šeimos „valdymo“ būdai
Ar gerai auklėju savo vaiką? Ar nebus kartųs mano auklėjimo vaisiai? Tai klausimai, neduodantys ramybės daugeliui tėvų.
Psichologai ilgai stebėję šeimų santykius ir tėvų auklėjimo įtaką vaikų raidai, išskiria 4 šeimos „valdymo“ būdus: autoritarinį, autoritetinį, liberalų, pasyvų.
Autoritarinis
Autoritariniai santykiai šeimoje kaip ir bet kuris kitas autoritarinis režimas pasižymi griežtomis taisyklėmis, kurias vaikams sukuria tėvai ir reikalauja griežtai jų laikytis. Už taisyklių pažeidimus taikomos baudos ir bausmės. Dažnai griežti tėvai siekia, kad jiems vaikai besąlygiškai paklustų ir vykdytų jų nurodymus. Į klausimą „kodėl?“, jie greičiausiai atsakys: „Nes aš taip pasakiau!“
Pasekmės: tokiose šeimose vaikai užauga susivaldę ir paklusnūs, tačiau jie rečiau patiria džiaugsmą gyvenime.
Autoritetinis
Šis stilius į autoritarinį panašus ne tik pavadinimu, bet ir veikimo principu: taisyklėmis, kuriomis vadovaujamasi šeimoje. Skirtumas tas, kad autoritetinis modelis yra kur kas demokratiškesnis: tėvams rūpi, vaikų nuomonė, juos dominantys klausimai, o vaikams prasikaltus, jie linkę greičiau atleisti, nei bausti.
Šiam tipui priklausantys tėvai palaiko ir skatina savo atžalas, o suteikdami daugiau laisvių tikisi įskiepyti jiems atsakomybės, savarankiškumo ir pareigos jausmus.
Pasekmės: demokratinėje aplinkoje augę vaikai, tapę suaugusiais moka bendrauti, džiaugtis savo ir kitų pasiekimais, būna laimingesni ir labiau patenkinti gyvenimu.
Liberalus
Liberalius šeimos santykius propaguojantys tėvai dažnai vadinami atlaidžiaisiais. Jie savo vaikams nekelia beveik jokių reikalavimų: jie nekuria taisyklių ir dienotvarkių, neugdo paklusnumo ir susivaldymo. Tokiose šeimose dažnai tėvų ir vaikų santykiai labiau panašūs į bendraamžių draugystę nei į standartinę tėvystę.
Pasekmės: užaugę tokiose liberalios šeimose, nebūna laimingi, nes dėl savikontrolės trūkumo suaugę neretai susiduria su įvairiomis problemomis, kai reikia paklusti taisyklėms, įsakymams ar paprasčiausiai drausmei darbe. Be to, pastebėta, kad vaikams, kurių tėvai labai liberaliai žiūri į jų auklėjimą, prasčiau sekasi ir mokytis.
Pasyvus
Šis vaikų auklėjimo metodas pasižymi ypač mažais reikalavimais ir bendravimo su vaikais stoka. Pasyvūs tėvai užtikrina tik būtiniausius vaikų poreikius: stogą virš galvos, maistą, aprangą, tačiau kitų savo atžalų poreikių beveik nepaiso.
Pasekmės: vaikai užaugę be tėvų dėmesio, retai kada pasižymi savikontrole ir dažniausiai savo gebėjimais ar pasiekimais nepralenkia savo tėvų.
