Kelionė į Andrea Bocelli koncertą Toskanoje (I dalis)

Kiekvieną virdurvasarį vienas garsiausių pasaulio tenorų Andrea Bocelli grįžta į savo gimtąjį Lajatico kaimą, Toskanoje, kur susitinka su savo vaikystės draugais neįtikėtinoje vietoje – scenoje po atviru tėviškės dangum -. Na, kai kuriems jo draugams, tokiems kaip Sharon Stoun, vietos skitriamos jei ne scenoje – tai pimosiose įspūdingo amfiteatro, įkurto nuostabaus grožio slėnyje, eilėse.“Teatro de silencio“ – „tylos teatru“ pavadintas amfiteatras nutraukia Toskanos slėnio tylą garsiausiais pasaulyje balsais tik kartą metuose.

Koncertai nedidukame Lajatico kaime, turinčiame vos 1300 gyventojų, bažnyčią bei porą restoranų ir viešbučių, kasmet tuo pačiu metu (apie liepos 13-15 d.) rengiami aštuonerius metus. Būtent šiomis dienomis Lajatico apylinkėse gyventojų padaugėja 9000. Toks ir buvo Andrea Bocelli tikslas – sukurti reikšmingiausią metų renginį, iš kurio užsidirbtų jo gimtojo ir aplinkinių miestelių gyventojai. Dažnam vietiniui – tai iš tiesų puiki galimybė gauti pajamų keletui mėnesių į priekį.

„Questo è un evento grandioso“ – ‘tai grandiozinis įvykis“, dieną po renginio šaukia visos Italijos žiniasklaidos antraštės. Tai patvirtins kiekvienas, bent kartą gyvenime susiruošęs į šį įspūdingą renginį.

Koncerto diena

15 val.dienos. Saulė svilinte svilina, tačiau sankryžoje ties Specijos miesteliu, šalia Lajatico – jokių siestos požymių. Atvirkščiai. Kaip tik šiuo metu šioje vietoje ima formuotis nuomotų automobilių ir prabangių kabrioletų, su Didžiosios Britanijos valstybiniais numeriais, „kamštis“. Tai Bocellio koncerto publika, tvarkingai rikiuoja savo automobilius kažkokio dosnaus Toskanos ūkininiko lauke, laikinai paversto didžiule parkavimo aikšte, ir stojasi į eilę prie bilietų kasos. Visi, kas užsisakė bilietus į koncertą internetu, atvyksta jų atsiimti ir kantriai laukia, kol atsidarys laikinų kasų langeliai. Kiekvienas vakarinio renginio žiūrovas atsiima voką su savo pavarde ir dairosi, kur praleisti visą pusdienį, likusį iki „evento grandioso“.

Tačiau bilietų atsiėmimo procedūra, palyginus su patekimu į amfiteatrą po atviru dangumi, trunka tik akimirką. 19 valanda. Nesuskaičiuojama vora turistinių, priemiestinių autobusų ir automobilių užkemša įvažiavimą į gimtąjį Bocelli miestelį. Beje, autobusai iš visų apylinkių ir iš parkavimo aikštelių aplink Lajatiko miestelį nemokamai atveža koncerto žiūrovus į … eilę prie amfiteatro prieigų. Gyva eilė, kurios nei galo, nei pradžios nematyti, nusidriekia alėjoje tarp privačių namų. Vora, kurioje kalbama įvairiausiomsi pasaulio kalbomis (italų, rusų, anglų, olandų, prancūzų ir, nedažnai, o bet, tačiau… lietuvių) juda be galo lėtai. Po 1.5 val. prieš akis virš minios galvų išnyra Lajatico slėnis su įspūdingo dydžio amfiteatru, ant kurio įsitaisiusios dvi didžiulės akmeninės nuogų žmonių statulos (viena jų net 9 m. aukščio).

Matyti, kaip anapus scenos (beveik už kulisų) vieškeliu atrūksta limuzinai, kuriuos sutinka apsauga ir keleivius palydi į vietas prie scenos. Pasirodo, kad taip „pavėlavusi“ Sharon Stoun rado savo vietą trečioje eilėje prie scenos jau užimtą kito žiūrovo. Matyt, ten buvo ne ką menkesnė žvaigždė, tad incidentas buvo taikiai išspręstas ir Holivudo žvaigždė, kartu su tūkstančiais kitų žiūrovų stebėjo įspūdingą saulėlydį, baigiantį ištirpti Toskanos kaimo horizonte.

Publika nutyla ir, paskutiniams saulės spinduliams užgęsus už kalvos, atrodo, kad kažkas išjungė šviesas salėje. Ant amfiteatro įsitaisiusios akmeninės figūros nusidažo mėlyna spalva ir tarsi atgyja. Slėnį užpildo muzika ir šokis, kuriems nutilus, į sceną išeina pagyvenęs senjoras ir į publiką prabyla itališkomis eilėmis. Nors daugelis ir nesuprato nė žodžio, buvo neapsakomai gražu. Tai buvo Andrea Bocelli eilės.

Po netradicinės įžangos, scenoje pasirodė ir pats tenoras. 2013 m. Bocelli ir jo draugų konceto programoje buvo apjungti net keli žanrai – nuo klasikinės operos kūrinių iš Džiuzepės Verdžio operų ir pop muzikos dainų.

Pirmojoje koncerto dalyje tenorui talkino įspūdingas Genujos orkestras ir choras, kurio atliekamas „Vergų choras“ iš „Dž. Verdžio operos „Nabucco“ jautresnėms klausytojoms išvarvino ne vieną nuo blastienų tušo pajuodusią ašarą. Tarp klasikinių operos kūrinių žiūrovus savo netikėtais amplua balerinos rūbais stebino garsus britų šokėjas, aktorius Lindsay Kamp.

Nepaisant visų kitų labiau ar mažiau lietuviams žinomų scenos žvaigždžių, tokių kaip Pino Daniele, Riccardo Cocciante, Paoletti Marroccu, Alessandro Luongo, Simona Molinari ir Peter Cincotti, Andrea Bocelli buvo geriausia koncerto dalis. Jo balso klausytis scenoje po atviru dangumi buvo nepaprastas malonumas. Geresnio įgarsinimo neteko patirti jokiose koncertų salėse. Neabejotinai tenoras turi tikra Dievo dovaną ne tik jausti muziką, bet ir ją regėti.Tik kiek netikėta ir neįprasta buvo girdėti jo atliekamos F.Sinatros dainos „My way“ ar E.Preslio „Love me tender“.

Koncertui artėjant į pabaigą isijautusi publika visai nevisaržydama kartu su italų scenos žvaigžde Riccardo Cocciante traukė itališką dainą „Margarita“ (net ir lietuviams nebuvo sunku įsileiti į bendrą chorą, nes ir mums puikiai žinoma panašios melodijos dainelė „Maragarita, Margarita, o kodėl kiekvieną rytą…“)

Visas renginys truko veik tris valandas. Po vidurnakčio ausyse tebeskambant bisui atliekamos „Time to say goodbye“ patraukiame tamsia kedrų alėja ieškoti autobuso, kuris turi vėl parvežti į gretimą kaimelį. Po akimirkos tylus Lajatico miestelis vėl burzgia kaip avilys. Tūkstantinė minia čia vėl susirinks tik kitąmet, bet dar keletą dienų čia dar užsusk vienas kitas užsilikęs smalsus turistas pasivaikščioti po bažnytkaimį, kuriame prabėgo A. Bocelli vaikystė.

loading...