gallery

Keliaujame į Pietų Italiją. 3 įdomiausios vietovės egzotikos ieškotojams

Kelionė į Italiją gali suteikti egzotiškų įspūdžių net ir tiems, kas jau ne kartą yra pabuvojęs Europos pentinu vadinamame krašte, išvaikščiojęs Romą, Milaną ar Toskanos garsiuosius miestus ir aplankęs turistų pamėgtas Sardinijos bei Sicilijos salas.

Amalfi pakarantė
Amalfi pakarantė

Pietų Italijos regionai – Kampanija, Bazilikata ir Kalabrija, ir Adrijos jūros pakarntės regionai Apulija, Abrucis ir Molizė, Markė – palieka įspūdį, tarsi keliautum vis kita šalimi, o kartais – primena kelionę į praeitį laiko mašina.

Toliau nuo turistų pamėgtų maršrutų po Neapolio ir Amalfio pakrantės apylinkes, plyti tikroji, autentiška Italija, išlaikiusi savitą gyvenimo būdą, tradicijas, laukinę gamtą ir … nelinkusi pernelyg pataikauti atvykėliams.

Kelionę po Pietų Italiją nuomotu automobiliu patogu pradėti iš Romos (Čiampino) arba Bario oro uostų.

 

 

Baltų trulių miestai – Alberobelas, Lokaratonda ir jų apylinkės

Nerūpestingas gyvenimas Italijoje asocijuojasi su prabangiomis vilomis ant alyvmedžiais ar vynuogėmis apsodintų kalvų,ar uolų, žvelgiančių į jūrą. Tačiau Apulijoje (Puglia – it.) keliautojų laukia staigmena, kokios nepamatysi niekur kitur pasaulyje. Tai į elfų kepures panašūs apvalūs, nedidukai akmeniniai nameliai, kuriais nusėtas Itrijos upės slėnis ir jame įsikūrę miesteliai, saugomi UNESCO.

Alberobelas ir Lokaratonda – vieni įspūdingiusių ir žaviausių senovinę (14 a.) architektūrą išlaikę ir išsaugoję miesteliai, kuriuos pastaruoju metu vis dažniau atranda smalsūs turistai. Vaikštinėjant siauromis jų gatvėmis tarp žemų ir tarsi nykštukams skirtų trulių, nepaliauji stebėtis, kad juose gyvena ne hobitai, o gausios italų šeimynos. Norintiems tai pamatyti savo akimis, vienoje iš Alberobelo gatvelių, trulio šeimininkai už nedidelę auką leidžia užsukti ir apžiūrėti, kaip atrodo jų gyvenimas kupolo formos name.

Dar neįprasčiau atrodo ir Alberobelo trulių bažnyčia, į kurią iškilmingoms mišioms suguža šimtai miestelėnų su vaikais ir senyvo amžiaus tėvais. Pavėlavusieji ir netilpusieji į bažnyčią, nesuka sau dėl to galvos – triukšmingai šurmuliuodami laukia palaiminimo šventoriuje.

alberobelo-tuliai

Alberobelo - baltas trulių miestas
Alberobelo trulių bažnyčia

 

Balti trulių stogai kyšo ir tarp žalių vynuogynų, alyvuogių plantacijų ir javų laukų – juose iki šiol gyvena ūkininkai. Anksčiau iš akmenų pastytuose nameliuose gyvendavo ne tik žmonės, bet buvo laikomi ir gyvuliai, vynuoges auginantys ūkininkai truliuose, kurie net vasarą išlaiko vėsą, gamindavo vyną.

Anot vienos iš trulių atsiradimo versijų, tokius apvalius namus žmonės statyti ėmė apie 14-15 a. Kadangi žemės priklausydavo kunigaikščiams, kurie už statinius savo valdose iš valstiečių reikalaudavo susimokėti mokesčius, šie sugalvojo statyti namus taip, kad iš tolo pamačius atjojant mokesčių išieškotoją, būtų galima statinį tuoj pat nuardyti. Truliai buvo statomi nenaudojant cemento, todėl juos būdavo įprasta prireikus nuardyti, ar perkelti į kitą vietą.

Keliaujant po Apuliją tikrai verta bent nakčiai ar dviems apsistoti viename iš daugelio turistams siūlomų trulių – galima rinktis iš gausybės siūlomų miesteliuose arba įsikūrusiuose kvepiančiuose laukuose ar alyvuogių sode.

Tiems, kam pastarasis variantas priimtinesnis, rekomenduoju Leonardo šeimai priklausančią tulį-vilaitę: Trulli MANSIO in Valle d’Itria, kurią galima rezervuoti airbnb tinkle.

Keliaujantiems su vaikais Apulijos regionas – puikus pasirinkimas: paplūdimiai čia lygūs ir smėlėti, pavargus nuo pasivaikščiojimų miesteliuose, galima leistis į nuotykių kupiną safarį viename didžiausių zoologijos sodų Europoje (kaina žmogui apie 23 Eur), esantį šalia Fasano miesto.

Abruco nacionalinis parkas

abruco-parkas

Abruzo nacionalinis parkas
Abruzo nacionalinis parkas

 

Abruco nacionalinis parkas, įsteigtas 1922 m., ilgai buvo karališkosios medžioklės draustinis (iki 1877 m.). Šiandien šis didžiulis aukštų kalnų, upių ir miškų masyvas, saugomas valstybės, tapo vienu svarbiausių parkų Italijoje ir vienu iš nedaugelio, kur iki šiol pavyko išsaugoti šimtus nykstančių gyvūnų rūšių – tarp jų ir rudąsias meškas. Tiesa, jų parke sutikti gal ir nepavyks, bet galima su vienu šios rūšies egzemplioriumi susipažinti žavingame Pescasseroli miestelyje, kur veikia nedidukas zoologijos sodas. Jame gyvena meška, elnias ir vilkas. Daugiau gyvūnų, paukščių, pelkių ir upelių gyventojų, o taip pat daugybę augalų galima išvysti keliaujant pėsčiomis arba raitomis ant šiame regione auginamų žirgų ekoturizmo mėgėjams įrengtose nacionalinio parko trasose.

Tiems, kas žūtbūt nori Abruco parke pamatyti mešką, vertėtų kreiptis į Pescasseroli miestelyje veikiančią ekoturizmo firmą, kuri organizuoja specialius turus. Tykoti meškų paprastai iškeliaujama vakare arba anksti ryte. Geriausias metas tokiai kelionei – gegužės ir birželio mėnesiai, nes vasaromis meškos patraukia dar aukščiau į kalnus.

abruco-parkas_pasivaikscoiojimo-takaiAbruco nacionalinio parko gamta pavargusius nuo miesto triukšmo veikia tarsi kerai ar meditacijos seansas. Seni samanomis apžėlę medžiai, čiurlenantys upeliukai, kuriuose kaip kulkos nardo upėtakiai, įvairiaspalvėmis našlaitėmis ir raktažolėmis žydintys šlaitai, snieguotos kalnų viršukalnės, o papėdėje žiedais apsipylusios laukinės kriaušės, žaliuose šlaituose besiganančių žirgų kaimenės – tai paveikslai, kurie netelpa į jokį foto objektyvą ir gali išlikti tik atmintyje.

Net lietus kalnuose nesugadins nuotaikos (jei žinoma, turėsite tinkamą aprangą ir batus). Už viršukalnių užkliuvę debesys čia neretai priverčia kalnų upelius imti šniokšti ten, kur jų prieš akimirką nebuvo. Tačiau nušvitus saulei, galima išvysti vaivorykštę beveik po savo kojomis!

Įdomiausi Abruco nacionalinio parko miesteliai

Atostogaujant nėra jokios būtinybės žūtbūt pamatyti visus turizmo giduose kaip „must to see“ įvardintus kalnų miestelius Abruco nacionaliniame parke. Užtenka aplankyti keletą, kurie pasitaikys pakeliui ar yra netoliese tos vietos, kur apsistosite. Lėtai keliaudami kalnais iš vieno miestelio į kitą, atidžiai dairykitės – į kelią gali iššokti mulas, supančiotomis priekinėmis kojomis ir mėginantis prasibrauti į kitą kelio pusę, kur žolė žalesnė. Arba, jei pasiseks, tolumoje kalno šlaite galite pamatyti judančius baltus akmenis – geriau įsižiūrėkite, tai gali būti visas būrelis elnių, baltais užpakaliais.

keliai-abruco-parke elniai-abruco-parke

 

Bent 2-3 nakvynės Abruco regione tikrai rekomenduotinos. Žiemą Abruco viršukalnės sulaukia daugybės slidinėjimo entuziastų, jiems čia įrengta daug kalnų viešbučių, B&B, tačiau norint pasijusti tikru vietiniu – vienas iš variantų susirasti būstą „Airbnb“ tinkle.

Šaunų butą sename name mažyčiame Opi miestelyje – vos už kelių kilometrų nuo jau minėto turistinio centro Pescasseroli (beje, senovėje šie miestai nuolat tarpusavyje kariaudavo), būtent „Airbnb“ tinkle nuomoja ir jo savininkė Donatella. Jos proprosenelei priklausančio namo dalis, per kurio langus matyti vienas kalno slėnis, per kitą – atsiveria gretimo kalno panorama – tikras perlas. Pati šeimininkė čia leidžia savo atostogas, todėl kiekviena namų kertelė įrengta su didele meile ir skoniu.

Miela ir tai, kad šeimininkė nepamiršta pasirūpinti, jog svečiams nepritrūktų geriamojo vandens atsargų (nes gerti vandenį iš čiaupo Pietų Italijoje šeimininkai primygtinai nepataria) ir mielai siūlo pasinaudoti viskuo ką galima rasti jos virtuvės spintelėse – kava, arbata, cukrumi ir pan. Beje, šeimininkės draugas dirba netoliese esančiame parko „Chamois Visitor Centre“ ir mielai pataria, kokias įdomiausias vietas verta pamatyti.

Gargano pusiasalis

Gargano pusiasalis – tarsi išsišovęs pentinas, supamas Adrijos jūros. Beveik visa jo teritorija – tai nacionalins parkas, kuriame taip pat yra du ežerai.

gargano-pusiasalis

Keliaujant pusiasalio pakrante, kuria veda ant stačios uolos suraizgytas keliukas, galima grožėtis natūralios gamtos panoraminiais vaizdais, miesteliais, įstrigusiais stačiuose uolų šlaituose, mėgautis kvepiančiais pušynais ir smaragdo spalvos jūra. Vienas gražesnių miestelių šiame atokiame Italijos kampelyje – tai Vieste. Jame galima rasti visko, ko reikia keliautojui ir atostogautojui.

Į Gargano pusiasalį traukia vietiniai italai, mėgstantys aktyviai leisti laisvalaikį keliaudami pėsčiomis, taip pat čia galima sutikti ir piligrimų, lankančių šventas vietas. Viena jų – tikrai verta dėmesio.

Tai Monte St.Angelo viršukalnėje šv. arkangelo Mykolo garbei pastatyta bažnyčia – viena įspūdingiausių kada matytų šventovių ne tik Europoje, bet ir pasaulyje. Anot legendos 493 m. Siponto vyskupui ant kalno esančioje grotoje apsireiškė arkangelas Mykolas, tad buvo nutarta šioje vietoje pastatyti bažnyčią. Ant kalno stūksanti bažnyčia panaši į daugelį kitų, tačiau tai, ką galima išvysti viduje – iš tiesų unikalu.

Set.Angelo bažnyčia pastatyta kalno grotoje
Set.Angelo bažnyčia pastatyta kalno grotoje

Vos įėjus į bažnyčią, pasitinka neįprasta prieblanda ir tenka leistis besirangančiais koridoriais žemyn, kol patenkama į kalne buvusią grotą – ji dabar atstoja pagrindinę šventovės arką ir altorių. Į šią vietą plūsta piligrimai ir stebuklų besitikintys maldininkai.  Angelo kalno viršūnėje tarsi vulkano krateryje pastatyta neįprasta bažnyčia ir šalia jos įsikūręs miestelis su gausybe suvenyrais prekiaujančių parduotuvių būna sausakimšas piligrimų, turistų ir vietinių italų su šeimomis.

Kuo dar patraukli Pietų Italija?

Į šį klausimą pirmiausia atsakyčiau, kad pirmiausia dėl patrauklių kainų. Kainos ir apgyvendinimo paslaugų, ir maisto kavinėse bei restoranuose, parduotuvėse – pakankamai draugiškos, daugeliu atvejų – net mažesnės, nei Lietuvoje.

Pietų Italijoje – pati skaniausia pica (ypač arčiau Neapolio), dieviški ledai (Vieste, Alberobello ir daugelyje kitų miestelių ir miestų), puikus Apulijos vynas, alyvuogės… ir mocarella. Šis sultingas ir visuomet patiekiamas tik pats šviežiausias sūris gaminamas iš buivolių pieno (Lietuvoje tokio rasti praktiškai neįmanoma). Be mocarelos Pietų Italijoje galima paragauti dar daugiau kitokių rūšių sūrio – vienas populiariausių scamorza, kurio pavadinimas, išvertus į lietuvių kalbą, reiškia „nukirsta galva“ (tiesą sakant, savo forma jis tikrai panašus į tai, kuo yra vadinamas).

 

Ieva