gallery

Joninių šventės tradicijos

Joninių naktis iš birželio 24-iosios į 24-ąją švenčiama jau šimtus metų. Ilgiausios metų dienos šventė turi gilias pagoniškas tradicijas ne tik Lietuvoje ar Latvijoje, bet daugelyje pasaulio šalių.

Stounhedže (Anglija) trumpiausią metų naktį pagonys garbindavo saulės dievą ir degindavo jau prieš tūkstančius metų. Į šią magišką vietą Joninių naktį ir šiandien renkasi šimtai žmonių pasitikti išnyrančios saulės virš milžiniškų akmenų luitų žiedo.

saulėtekis Stounhedže

Švedijoje vidurvasario dienos šventė ypatingai švenčiama jau nuo XVI a. – ūkininkai paparčių lapais, pievų gėlėmis puošdavo savo namus ir aukštą kartį, aplink kurią šokdavo ir dainuodavo. Tokio tradicija žolėmis ir pievų gėlėmis puošti aukštą kartį, ant kurios būdavo tvirtinamas medinis lankas, buvo populiari ir lietuvių Joninių šventės tradicija.Joniniu tradicijos

Gilių pagoniškų papročių neįveikė ir krikščionybė. Kai kurias pagoniškas tradicijas į savo apeigas teko įtraukti ir bažnyčiai, taip ši diena buvo susieta su Jono krikštytojo vardu. Nors senasis baltiškasis saulėgrįžos šventės pavadinimas nežinomas, ši šventė dar vadinama Rasomis ar Kupole (Ivanas Kupala – taip buvo verčiamas Jono Krikštytojo vardas ir atkeliavęs iš slavų šalių). Abu šie vardai – krikščioniško paveldo palikimas.

Kadangi ši diena – tai pusiaukelė tarp sėjos ir derliaus nuėmimo, daugelyje šalių žemdirbiai atlikdavo įvarius ritualus derliui apsaugoti. Pagrindinis šios šventės akcentas visose šalyse – tai laužų deginimas. Nuo senovės žmonės tikėjo, kad trumpiausią birželio naktį uždegta ugnis sustiprins saulės energiją, kuri yra gyvybės ir vaisingumo šaltinis.
Tad nemažai šios šventės papročių tapo neatsiejamos su piršlybomis ir meilės burtais. Pavyzdžiui, buvo tikima, kad jei jaunuolių pora susikibę rankomis kartu peršoks laužą – ne užilgo vyks vestuvės. Netekėjusios merginos Joninių vidurnaktį į ežerą ar upę paleisdavo po du vainikus – jei jie išsiskirs, laukia skyrybos su mylimuoju, jei vainikai nuplauks šalia vienas kito – pora susituoks.

per Jonines renkamos 9 žolynų rūšys
Žolelių rinkimas ir vainikų pynimas iš įvairių lauko gėlių ir augalų per Jonines taip pat turi magiškų galių. Žolynų rinkimas, žinomas kaip kupoliavimas, buvo atliekamas prieš aušrą ar Joninių išvakarėse. Moterys rinkdavo devynių rūšių žolynus: jonažoles, ramunes, mėlynai ir geltonai žydinčias žoles. Vaistažolėms rinkti, kaip buvo tikima, pats geriausias metas – tekant saulei, nes tuomet žolynai įgyja ypatingų gydomųjų galių. Tokių magiškų savybių turinčių žolynų ūkininkai nešdavo ir savo gyvuliams, kad būtų sveiki.

Joninių vidurnaktį būdavo einama ieškoti paparčio žiedo ir tikima, kad jį radęs įgis magiškų galių ir galės matyti paslėptus turtus, suprasti kitų mintis ir gyvūnų kalbą.

Ilgiausią metų naktų neapsieinama ir be vandens apeigų. Ne tik lietuviai, bet ir švedai Joninių naktį eina atsigerti iš šventų šulinių, išsimaudyti ežere, upėje ar bent jau nuogi išsivolioti ryto rasoje.Joninių nakties tradicija - vandens apeigos