„Termofilinės“ mielės biologinis ginkas: savigydos specialistų skleidžiamas mitas, ar realybė?

Pastaruoju metu socialiniuose tinkluose vis pasirodo bauginančių teiginių apie vadinamąsias „termofilines mieles“. Jos vadinamos „biologiniu ginklu“ kaltu dėl daugybės sveikatos problemų – nuo virškinimo sutrikimų iki lėtinio nuovargio ar net rimtų ligų. Tačiau ar tokį terminą mokslas apskritai naudoja? Ir ką apie mieles iš tiesų žino šiuolaikinis mokslas?

Savigydos mokslas

Interneto ir socialinių tinklų platybėse gan dažnai skleidžiama informacija apie „termofilines“ mieles, neva sukurtas pramoniniu būdu ir galinčias išlikti gyvybingomis net aukštoje temperatūroje, o patekusios į žmogaus organizmą galinčias toliau sparčiai daugintis ir kelti pavojų sveikatai. Ši teorija remiasi prielaida, kad laboratorinėmis sąlygomis išaugintos mielės gali pereiti į sporų formą ir taip išlikti.

Termofilinės mielės – viena iš tų temų, kuri nuolat sugrįžta į sveikatos diskusijas, ypač tarp moterų, besirūpinančių virškinimu, mikroflora ir bendra savijauta. Internete gausu teiginių, kad mielės „nežūsta kepant“, „dauginasi organizme“, „sukelia opas, akmenis ar net parazitų plitimą“. Ši informacija dažnai pateikiama kaip įspėjimas apie mielinės duonos žalą. Tačiau ką apie tai sako gydytojai ir moksliniai šaltiniai?

Sąvoka „termofilinės mielės“ nėra mokslinis terminas, o greičiau pseudomokslinis mitas, kilęs iš populiariosios savigydos literatūros ir internetinių teorijų.

Specialistai pabrėžia, kad įprastos kepimo mielės žūsta jau esant maždaug 50–60 °C temperatūrai, o duonos minkštimo temperatūra kepant pasiekia apie 95 °C. Todėl gyvų mielių patekimas į organizmą su duona laikomas labai mažai tikėtinu.

Rusijos natūropatų išmislas

„Termofilinių“ mielių terminą itin išpopuliarino Rusijos natūropatai ir alternatyviosios medicinos propaguotojai ir tokie autoriai kaip Genadijus Malachovas bei kiti pseudomokslinių teorijų apie „organizmo valymą“ šalininkai. Jie teigė, kad šiuolaikinės kepimo mielės yra genetiškai modifikuotas „biologinis ginklas“, išrastas nacių Vokietijoje.

Mokslinėje kalboje termofilais vadinami mikroorganizmai, kurie geba augti ir daugintis aukštoje temperatūroje – paprastai aukštesnėje nei 45 °C. Tai dažniausiai bakterijos ar archėjos, gyvenančios karštosiose versmėse, geoterminiuose šaltiniuose ar pramoninės fermentacijos aplinkoje.

Mielių pasaulyje tikrų termofilinių rūšių yra labai nedaug. Dauguma mums įprastų mielių, naudojamų kepiniams ar fermentacijai, nėra termofilinės.

Įprastos kepimo mielės (Saccharomyces cerevisiae) geriausiai dauginasi maždaug 25–35 °C temperatūroje, o aukštesnėje temperatūroje – 45–50 °C – jų aktyvumas smarkiai mažėja. Dar didesniame karštyje jos palaipsniui žūsta.

Todėl teiginiai, kad duonoje išlieka gyvos termofilinės mielės, kurios išgyvena kepimo metu ir vėliau dauginasi organizme, neatitinka biologinių faktų.

Mielinė duona – organizmo priešas?

Alternatyvią sveikatinimosi filosofiją propaguojanti bendruomenė remiasi teorijomis, kurios nėra patvirtintos patikimais klinikiniais tyrimais.

Viena iš dažniausiai jų eskaluojamų baimių – kad mielės gali sutrikdyti žarnyno mikroflorą, skatinti puvimo procesus ir trukdyti įsisavinti maistines medžiagas. Teigiama, kad mielių grybeliai gali paveikti gerąsias bakterijas ir taip sukelti žarnyno disbalansą. Gydytojai šiuos teiginius vertina atsargiai. Pasak jų, jei mielės žūsta kepant, jos negali daugintis žarnyne ir pakeisti jo mikrofloros. Tačiau pati mielinė duona gali būti sunkiau virškinama dėl kitų priežasčių – gliuteno, cukraus, greito kildinimo ar individualaus jautrumo.

Gastroenterologai dažnai pabrėžia, kad mikrofloros disbalansą labiau lemia mitybos įpročiai, stresas, antibiotikų vartojimas ar lėtinės ligos, o ne pačios mielės. Vis dėlto žmonės, turintys jautrų virškinimą, gali pastebėti, kad mieliniai kepiniai jiems netinka – tai individuali reakcija, o ne universali taisyklė.

Vitaminai, mineralai ir mielių „konkurencija“ 

Kai kurie šaltiniai teigia, kad mielės „sunaudoja“ vitaminus ir mineralus, todėl organizmui jų ima trūkti. Tačiau gydytojai primena, kad mielės pačios yra turtingos B grupės vitaminų ir mineralų, o kepimo metu didžioji jų dalis žūsta. Tai reiškia, kad jos negali „konkuruoti“ su žmogaus organizmu dėl maistinių medžiagų. Vis dėlto žmonės, kurie valgo daug rafinuotų miltų gaminių, gali jausti energijos trūkumą ar mineralų stoką – bet tai susiję su miltais, o ne mielėmis.

Opos, toksinai ir akmenys: ar dėl to kaltos mielės?

Anot dar vieno mito, mielės rūgština skrandžio terpę ir gali skatinti gastrito, opos ar akmenų atsiradimą. Gydytojai šiuos teiginius vertina kritiškai. Pasak jų, skrandžio rūgštingumą daug labiau lemia stresas, Helicobacter pylori bakterija, riebus maistas ar nereguliarus valgymas. Mielės nėra laikomos pagrindine šių ligų priežastimi. Tačiau žmonės, turintys jautrų skrandį, gali pastebėti, kad mieliniai kepiniai jiems sukelia sunkumo jausmą ar pilvo pūtimą – tai individuali reakcija, kurią verta aptarti su gydytoju.

Internete galima rasti teiginių, kad mielės rūgština organizmą, sudaro palankią terpę parazitams ir net plinta kraujotaka. Gydytojai pabrėžia, kad žmogaus organizmas turi patikimas apsaugos sistemas, o kraujotaka nėra terpė, kurioje galėtų daugintis mielės iš maisto. Taip pat nėra įrodymų, kad mielės iš duonos galėtų gaminti toksinus organizme. Fermentacijos metu iš tiesų susidaro tam tikri junginiai, tačiau kepant jie suyra.

Bet kokie nemalonūs simptomai – nuo nuolatinio pilvo pūtimo iki skausmo ar rėmens – turėtų būti aptariami su sveikatos specialistu, nes tai gali būti susiję su įvairiomis būklėmis, kurioms reikalingas profesionalus įvertinimas.

Sveikatos temos internete dažnai tampa puikia terpe mitams, ypač kai kalbama apie „slaptus organizmo priešus“ ar tariamas grėsmes. Mitai apie „termofilines“ mieles – vienas tokių pavyzdžių. Nors pats terminas egzistuoja mikrobiologijoje, jis dažnai vartojamas netiksliai ir gąsdinančiai, neturint aiškaus ryšio su realiais sveikatos pavojais.

Mokslas šiandien rodo visai ką kita: mielės yra natūrali mūsų aplinkos ir net organizmo dalis, o dauguma jų žmogui nėra kenksmingos. Tik tam tikromis aplinkybėmis kai kurios rūšys gali sukelti infekcijas, kurios diagnozuojamos ir gydomos mediciniškai – ne interneto forumų patarimais ar kraštutinėmis dietomis. Geriausias ginklas prieš mitus vis dar yra mokslu pagrįsta informacija.

loading...