Namai
Užgavėnių tracijos, valgiai ir burtai
Užgavėnės – žiemos pabaigos, džiaugsmo, juoko, pokštų, kvaitulio šventė, turinti ir krikščioniškų, ir ir pagoniškų tradicijų. Seniau Užgavėnės būdavo švenčiamos visą savaitę, pradedant antradieniu, gavėnios išvakarėse, likus 46 dienoms (arba 7 savaitėms) iki Velykų.
Senoviniai Užgavėnių patiekalai
Nors dabar tradiciniu Užgavėnių patiekalu laikomi įvairių rūšių blynai, senovėje pagrindiniai šios šventės patiekalai buvo mėsiški.
Labiausiai paplitęs Užgavėnių patiekalas buvo šiupinys verdamas iš kruopų, žirnių, miltų, pupelių, lašinių arba riebios kiaulienos ir kiaulės uodegos. Buvo tikima, kad tas, kuris šiupinyje pirmasis suras kiaulės uodegą, pirmasis ir žmoną susiras.
Kitas dažnas šventės valgis buvo kiunkė – tai šutintos bulvės su mėsa. Bulvės nuskutamos ir kartu su mėsa sudedamos į vandenį, kurio užpilama mažiau negu verdant sriubą, bet daugiau negu paprastas bulves. Viskas šutinama kol bulvės gerai išverda.
Per Užgavėnes taip pat būdavo valgomi tukuose virti grūdai (rugių, kviečių), šaltiena, verdama iš kiaulės ausų, kojų, galvos, šiam reikalui paliktų nuo Kalėdinių skerstuvių.
Užgavėnių saldumynai būdavo spurgos (pončkos), įdarytos džemu, beje ši tradicija atkeliavo iš Lenkijos, ir blynai bei sklindžiai.
Senovėje švęsdami Užgavėnes lietuviai gerdavo miežinį alų, kurį specialiai užraugdavo dar per Kalėdas. Jeigu per Kūčias reikėdavo paragauti dvylikos patiekalų, tai Užgavėnių dieną reikėjo valgyti dvylika kartų per dieną.
Per užgavėnes lietuviai stengdavosi kuo sočiau prisivalgyti, nes po jų jau kitą dieną prasideda gavėnia – septinių savaičių pasninkas, trunkantis iki Velykų.
Užgavėnių papročiai
Užgavėnių kaip ir kitų lietuviškų švenčių papročiai susiję valstiečio ūkiu ir gyvenimo būdu, buvo tikima įvairiais prietarais, kurie leisdavo spėti būsimą derlių, ūkio gerbūvį, šeimos ateitį ir pan.
Užgavėnių dieną būdavo negalima verpti, austi, pančių vyti, siūti, malti. Antraip galėjai susilaukti įvairių nelaimių: sukirmys mėsa, lašiniai, pirštai tvinks, vištos daržus kapstys, vėjai stogus plėšys. O jei tą dieną nešukuosi ir netrinksi galvos, tai ji bus švari, gerai augs kasos visus metus.
Per Užgavėnes būdavo įprasta surengti pasivažinėjimą. Arklius išpuošdavo kaspinais ir varpeliais, buvo tikima, jog kuo toliau nuvažiuosi – tuo linai geriau derės, užaugs ilgesni bei bitės daugiau medaus vasarą neš.
Manyta, kad žiemos pabaigoje žemė esanti nusilpusi ir jai reikalinga pagalba. Taigi, tuo metu žmonės voliojosi, norėdami žemei perduoti savo gyvybines jėgas, kad ji atbustų, sužaliuotų, apipiltų žiedais ir duotų žmogui reikalingų vaisių.
Per Užgavėnes būdavo laistomasi ir vandeniu. Į vežimą įkeldavo statinę vandens, prisodindavo vaikų, kurie mėgindavo aplaistyti visus pakeliui sutiktus žmones. O šie savo ruožtu irgi stengdavosi nelikti skolingi. Išgirdę triukšmingai atriedantį vežimą, šeimininkai išbėgdavo iš namų su puodais ir puodeliais patys mėgindami aplaistyti keliauninkus.
Taip pat buvo paprotys lieti vandenį ant bičių. Buvo manoma, kad nuo to jos vasarą gerai spiesis ir neš daug medaus.
Tikėdamiesi paskatinti linų ir javų augimą, Užgavėnių dieną visi eidavo suptis.
Užgavėnių kaukės ir persirengėliai
Neatsiejama Užgavėnių tradicija yra persirengėliai, kurie simbolizuoja būtybes iš kito pasaulio, todėl būdavo įprasta šią dieną rengtis išvirkščiais kailiniais.
Kaukės vaizdavo senus, susiraukšlėjusius, negražius žmones (raganas) su didelėmis, kumpomis nosimis, tačiau visuomet su šypsena veide. Kaukes darydavo iš medžio, žievės, arba iš popieriaus.
Tie, kas nepsigamindavo kaukių, stengdavosi bent jau suodžiais ar burokų sultimis išsiteplioti veidus.
Persirengėliai triukšmaudami eidavo iš pirkios į pirkią ir šeimininkai juos būtinai turėdavo pavaišinti. O svečiams, net jeigu ir būdavo sotūs, vis tiek negalima atsisakyti, reikia bent kąsnelį paragauti.
Ypatingas dėmesys buvo skiriamas senberniams ir senmergėms, kurios buvo vadinamos bergždinėmis. Senberniams atnešdavo pliauską ar seną šuoltražį ir liepdavo graužti. Kitur susodindavo ant apverstų akėčių ir švilpdami veždavo per visą kaimą, o kaimo gale išversdavo į pusnį.
Senmergėms kabindavo po kaklu pelenų maišelį, silkės galvą ar pliauską ir varydavo per kaimą. Radę kitą senmergę, pirmąją paleisdavo ir pakeisdavo ją antrąja. Dar kitur rišdavo kaladę nevedusio ar neištekėjusios motinai, bausdami už tai, kad neištekino ar neapvesdino sūnaus ar dukros. Buvo manyta, jog senmergių nevaisingumas galįs persiduoti žemei motinai, ir ji negalėsianti gimdyti vaisių. Išjuokiant netekėjusias arba nevedusius, norėta parodyti, kad jie žemei motinai negalėtų turėti įtakos.
Morė – žiemos dvasia
Šventės dėmesio centre buvo Morės vežiojimas. Skirtingose Lietuvos vietos ji buvo vadinama Kotre, Gavėnu, Sena Boba.
Morė – pati nelabosios žiemos dvasia. Morės galva būdavo aprišta pirma balta, o ant jos viršaus juoda skarele. Vienoj rankoj turėjo laikyti spragilą, kitoj – šluotą. Ją pačią papuošia apdriskusiais moterėlės drabužiais ir vežiojasi visur kartu su persirengėlių būriu.
Šventė baigiasi Morės sudeginimu, nors seniau buvo praktikuojami ir kiti jos sunaikinimo būdai: paskandinimas, užkasimas sniege.
Dar du labai svarbūs Užgavėnių personažai – Lašininis ir Kanapinis. Lašininis vaizduoja sotumą, persivalgymą. Jis būdavo storas, riebus, apvalaus, skusto bei ištepto lašiniais, kad net varva riebalai, veido, užsimaukšlinęs plačią kepurę, kartais su kiaulės galvos kauke. Kanapinis – liesas, apdriskęs, nuspurusiais ūsais, skrybėlę susijuosęs kanapių pluoštu, su kanapine virve vienoje rankoje ir ilga lazda Lašininiui iš kaimo vyti kitoje.
Visą dieną vykdavo Lašininio ir Kanapinio dvikovos, kurias vakare pagaliau laimėdavo Kanapinis. Pralaimėjęs Lašininis pabėgdavo slėptis ir pasirodydavo jau tik per Velykas. Kanapinio pergalė simbolizuoja prasidedančią septinių savaičių gavėnią.
Užgavėnių burtai
Kaip ir Kalėdų periodu, taip ir per Užgavėnes, senovėje lietuviai dažnai burdavosi, stebėdavo gamtos reiškinius ir iš jų spėdavo, kokie laukia metai.
Buvo manoma, kad jei Užgavėnių diena saulėta, pavasarį reikia anksti sėti. Jei drėgna, tais metais gerai augs javai ir bet kur pasėti. Jei ant stogo yra sniegas, tai ir Velykos bus su sniegu.
Užgavėnių vakare merginos eina iš kiemo malkų glėbio atnešti. Parnešusios skaičiuoja pagalius: jei būna lyginis skaičius, tai tais metais ištekės.
Per Užgavėnes mergaitės, nugraužusios kaulą, muša juo į kiemo vartus ir klausosi, iš kurio krašto išgirs šunis lojant – iš ten reikia laukti per Velykas piršlių.
Reikia tris kartus apeiti aplink pirkią ir klausytis, iš kur šunys loja: jei iš rytų – po Velykų atvažiuos bernas, jei iš kitur našlys. Per Užgavėnes prisiskinama vyšnių šakelių ir paženklinus, kuri kieno yra, pamerkiama į vandenį. Kuri šakelė ligi Velykų pražysta, tas greitai ves/ištekės, kurio tik lapai neišsiskleidžia, tai šiais metais dar nesusituoks, o tas, kurio sukrauna žiedus ir Velykų rytą nubyra, neužilgo paliks šį pasaulį.
