Žaidimas ir rizika: kodėl vaikams tai būtina?

„Atsargiai!“, „Negalima!“ , Nelipk taip aukštai!“ – kiek tokių ir panašių draudimų tėvai ištaria per dieną stebėdami savo vaikų žaidimus? Ar visuomet reikia mažuosius drausminti ir neleisti jiems patiems įvertinti riziką žaidžiant namuose ar kieme?

Tam tikra rizika (žinoma, nekelianti pavojaus sveikatai ir gyvybei) būtina vaiko raidai. Žaisdami vaikai priima sprendimus, įvertina savo jėgų ir galimybių ribas. Karstytis po medžius, šokinėti per balas, lėkti kiek įkabina kojos – tai kasdienių vaikų žaidimų dalis., Žaisdami vaikai susikuria pačių įvairiausių scenarijų, o jiems įgyvendinti neretai pasirienka ne saugius žaislus, bet tikrus, juos supančius daiktus, pavyzdžiui, tėčio naudojamus meistravimo įrankius ar mamos mezgimo virbalus, kuriuos galima pversti strėlėmis, žaidžiant indėnus.

Lipdami į medį vaikai gali įsivaizduoti kopiantys į kalno viršūnę, net slėpynių žaidimas vaikams sukelia adrenalino antplūdį.

Kaip rodo statistikos duomenys, JAV daugiau vaikų susižeidžia ne žaisdami savo pasirinktus žaidimus, bet lankydami sporto būrelius, į kuriuos juos užrašė tėvai. Taip nutinka 1 iš 7 vaikų iki 14 metų.

Palikite vaikus ramybėje!

Kaip pastebi specialistai, per pastaruosius 60 metų, suaugusieji iš vaikų beveik atėmė teisę į laisvą ir nevaržomą žaidimą. Šiuolaikiniai tėvai auklėdami savo atžalas pernelyg dažnai vadovauja, kaip ir su kokiais žaislais jie turėtų žaisti, o tai gali sukelti įvairių psichologinių sutrikimų. Kaip ironiškai tai beskambėtų, per didelis tėvų rūpestis ir drausminimas, vaikams gali padaryti daugiau žalos, nei naudos.

Pasak vaikų psichologės, prof. Marianos Brussoni, Britų Kolumbijos universiteto dėstytojos, vaikams tėvai turėtų suteikti pakankamai fizinės ir psichologinės laisvės, kad žaisdami jie galėtų susidurti su rizikingomis situacijomis, išmoktų jas įvertinti ir priimti sprendimus, kurie labai svarbūs vaiko raidai. Neleisami vaikams atrasti to, kas jiems dar nepažįstama ir nepatirta, prislopinsime jų aktyvumą ir neigiamai paveiksime jų psichiką. Vaikam gali atsirasti fobijų, nerimo priepuolių ir net elgesio sutrikimų.

Vaikams patinka žaisti ir patirti tam tikrą riziką – tai juos motyvuoja, skatina mąstyti ir moko priimti ryžtingus sprendimus. Suaugusieji klysta manydami, kad jų vaikai neįvertina rizikos. Geriausias būdas tuo įsitikinti, leisti vaikams žaisti pagal jų pčių susikurtą scenarijų ir pamatysite, kad kiekvienas vaikas geba puikia įvertinti savo galimybių ribas prieš imdamasis veikti.

Pasak vaikų psichologų, kaip ir suaugusieji, vaikai net ir būdami vienodo amžiaus, priima skirtingus sprendimus. Tai, kas vieną vaiką žavi, kitam gali būti baisi ir traumuojanti patirtis. Pavyzdžiui, per gimnastikos užsiėmimus trenerio raginimas kopti virve vienam vaikui gali būti lengva užduotis, kitam nesėkmingas pasirodymas prieš bendraamžius gali baigtis žlugdančiu gėdos jausmu, kuris atbaidys vaiką nuo šios fizinės veiklos visam gyvenimui.

Vaikų žaidimo esmė – patirti pramogą ir teigiamas emocijas. Jei žaidimas netenka šių svarbiausių elementų, jis netenka prasmės. Tad duokime vaikams laisvę žaisti pagal jų pačių susikurtas taisykles ir mokytis iš savų klaidų.

loading...